Ar teiginys „Specialiųjų poreikių mokinys – pilnateisis ugdymo proceso dalyvis“ atitinka objektyvią tikrovę, ar tai yra tik deklaruojama tezė, į šį klausimą galima atsakyti apžvelgus Lietuvoje atliktų tyrimų rezultatus ir išanalizavus esamą situaciją, apklausiant specialiųjų poreikių vaikus, kaip jie jaučiasi mokykloje ir su kokiomis adaptacijos problemomis susiduria.

Mokytojas yra vienas iš ugdymo proceso dalyvių, nuo kurio žinių, mokėjimų ir įgūdžių didele dalimi priklauso ugdymo kokybė: mokinio bendra savijauta mokykloje ir klasėje, mokymosi pasiekimai, adaptacija arba dezadaptacija mokykloje.

Irenos Kafemanienės, Jurgitos Ivoškienės atlikto tyrimo rezultatai „Kai kurie specialiųjų ugdymo (si)

poreikių turinčių moksleivių adaptacijos veiksniai“(2003) atskleidė, kad problemos kyla ne dėl mokinio mokymosi negalių, bet ir dėl mokytojo nepalankaus požiūrio į nepažangius, mokymosi negalių turinčius moksleivius, dėl moksleivių patiriamos įtampos mokykloje. Pasak autorių, „mokymosi nesėkmės neigiamai veikia specialiųjų poreikių vaikų moksleivių mokyklinę adaptaciją, sukeldamos nerimą ir mokyklos baimę; mokymosi nesėkmių sukeltas nerimas glaudžiai siejasi su šių moksleivių mokymosi adaptacija – abejingu neigiamu požiūriu į mokymąsi“. Neretai mokymosi nesėkmės kyla dėl netinkamos mokytojo ir mokinio sąveikos ir asmenybinių ypatumų.

Tyrimo objektas: moksleivių adaptaciją sąlygojantys veiksniai.

Tyrimo tikslas – įvertinti specialiųjų poreikių moksleivių kognityvinę, emocinę ir elgesinę adaptaciją.

     Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti kognityvinės, emocinės – asmenybinės ir elgesinės dezadaptacijos priežastis.
2. Išanalizuoti pozityvią adaptaciją lemiančius veiksnius.
3. Išsiaiškinti pedagogų rengimo procese įgyjamų kompetencijų trūkumus.

               Tyrimo metodai:

Žvalgomasis tyrimas; empirinis: anketavimas.

1. 1.PEDAGOGŲ KOMPETENCIJOS DARBUI SU SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ MOKINIAIS

Ilgametė darbo patirtis Panevėžio kolegijos Rokiškio filiale aptariant su studentais pedagoginę

praktiką mokyklose, kurios metu jiems tenka stebėti mokytojų darbą su specialių poreikių vaikais, rodo, kad problema egzistuoja. Studentų nuomone, ne visi pedagogai kokybiškai atlieka šias pareigas. Priežastys nurodomos įvairios: didelis mokinių skaičius klasėje, daug specialių poreikių vaikų, turinčių įvairius sutrikimus ir skirtingas mokymo programas (adaptuotas ir modifikuotas), sudėtingos mokymo programos, trūksta, arba visai nėra mokytojų pagalbininkų, netinkamas mokytojų požiūris į specialųjį ugdymą. Antra vertus, mokytojas nėra visų problemų sprendimo šaltinis ir dėl vaidmenų perkrovos pamokoje negali kokybiškai tenkinti įvairius specialius poreikius, juk nemažiau dėmesio reikalauja ir išskirtinai gabūs mokiniai. Kaip rodo anksčiau Kolegijos studentų atlikti tyrimai „Darbas su gabiais ir kūrybiškais. vaikais“, vieni mokytojai daugiau dėmesio skiria gabiesiems, kiti – turintiems mokymosi negalių ar sutrikimų, treti bando paskirstyti dėmesį visiems, kas beje dažnai neįmanoma fiziškai, bet kuriuo atveju tai priklauso ne tik nuo pedagogo kompetencijų, bet ir nuo asmenybinių savybių.

Praktinis patyrimas rodo , kad dažnai mokytojui trūksta žinių, reikalingų darbui su specialių poreikių

vaiku, ypač vyresniajai kartai, kurie turi nepedagoginį aukštąjį išsilavinimą. Kaip teigia mokyklų vadovai, jauni mokytojai turi ne tik žinių, bet ir daugiau iniciatyvos, tolerancijos ir noro padėti, o klaidų daro visi, – tiek vyresniosios, tiek jaunesniosios kartos atstovai. Peržiūrėjus specialių poreikių vaiko dokumentaciją, matyti kai kurie trūkumai mokytojo pildomoje anketoje, vaiko problemos aprašyme ir taikomų mokymo metodų nuorodose. Neretai mokytojai neturi pedagoginės psichologinės pagalbos planų. Modifikuotos programos rašomos gana formaliai, darbo tikslai formuluojami labai abstrakčiai. O kaip žinome, Pedagoginės psichologijos vadovėlio autoriai Gage N.L., Berliner D.C, tikslų kėlimui ir formulavimui mokymo procese skyrė ypatingą dėmesį. Dažnai akcentuojama tai, kas mokiniui nesiseka t.y. silpnosios pusės, ir per mažai skiriama dėmesio stipriosioms pusėms, elgesio ir emocijų problemoms. Skurdžiai aprašomos problemos, dažniausiai vienu – dviem ar keletu sakinių. Žinoma, aiškiai įžvelgti ir aprašyti vaiko problemą yra gana sudėtinga, tam reikia įžvalgumo, jautrumo problemai ir specialių žinių.

Studentų įžvalgos ir atsiliepimai bei pastarųjų metų tėvų ir pedagogų diskusijos, kur vaikas

jaučiasi saugiau, ar ugdomas diferencijuotu būdu (specialiose mokyklose), ar integruotu būdu (bendrojo lavinimo mokyklose) paskatino atlikti šį tyrimą, apklausiant specialiųjų poreikių turinčius mokinius, siekiant išsiaiškinti specialių poreikių mokinių adaptaciją mokykloje sąlygojančius veiksnius ir susieti juos su pedagogų kompetencijų stiprinimu.

Rokiškio rajone mokosi 373 specialiųjų poreikių mokiniai (išskyrus 785 moksleivius, turinčius

tik kalbos ir komunikacijos sutrikimų), iš jų 344 integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas ir 29 ugdosi Pandėlio specialioje mokykloje, kuri yra už 25 kilometrų nuo Rokiškio rajono centro. Daugelis tėvų pageidauja, kad mokykla būtų perkelta į centrą arba prie bendrojo lavinimo mokyklų būtų steigiamos specialiosios klasės. Šį uždavinį Rokiškio rajono savivaldybės švietimo skyrius, kartu su Pedagogine psichologine tarnyba žada spręsti artimiausiu metu. Kaip rodo J. Ambrukaičio atlikta apklausa (2002) „Asmenų, formuojančių ir įgyvendinančių specialiojo ugdymo politiką regioniniu (apskrities) lygiu, požiūris į specialiųjų poreikių vaikų ugdymo problemas“, tarp svarbiausių vaiko teisių buvo minimos tokios: teisė gyventi šeimoje, teisė mokytis, teisė rinktis ugdymo įstaigą, teisė ugdytis kartu su bendraamžiais ir kt. Todėl visiškai suprantamas tėvų noras, būti kuo arčiau savo vaiko.

Tiriamieji. Tyrime dalyvavo rajono pagrindinės, vidurinės mokyklos ir gimnazijos,

158 specialiųjų poreikių 5-10 klasių mokiniai.

1 lentelė

Mokinių pasiskirstymas pagal mokymo programas

Galima daryti prielaidą, kuri beje yra pasitvirtinusi Lietuvoje standartizuojant WISC–III metodiką

(Wechslerio intelekto skalė), kad mieste yra mažiau specialiųjų poreikių mokinių, be to kaimo moksleivių žinios apie specialųjį ugdymą yra nepakankamos, vadinasi Pedagoginės psichologinės tarnybos turėtų efektyviau dirbti šviečiamąjį darbą ne tik su mokyklų Specialiojo ugdymo komisijomis, pedagogais, tėvais, bet ir su pačiais specialiųjų ugdimosi poreikių turinčiais mokiniais, ieškodamos naujų bendravimo būdų, kurie skatintų mokinių aktyvumą , savarankiškumą ir visų ugdymo proceso dalyvių bendradarbiavimą.

Peržvelgus Pedagoginių psichologinių tarnybų ir pedagogų veiklos atskaitas ir planus, statistiškai renginių, skirtų pedagogų kompetencijų darbui su specialiųjų poreikių mokiniais tobulinimui kiekis yra gana didelis. Vidutiniškai per metus vyksta du – trys teoriniai – praktiniai seminarai, viena – dvi konferencijos, kas ketvirtį vyksta mokyklų specialiųjų pedagogų ir psichologų metodinių būrelių užsiėmimai, pagal poreikius rengiamos pedagoginių psichologinių tarnybų dienos mokyklose, tačiau laukiamo rezultato nėra. Tai rodo šių dienų mokyklų aktualijos: smurtas, prievarta, patyčios, ypatingai prieš silpnesniuosius arba išskirtinius, „ne tokius kaip visi“, mokinius jau tampa kasdienybe.

Vadinasi, kažką darome netinkamais būdais ar priemonėmis. Pagalbos pasiūla yra, tačiau yra ir

pasipriešinimas pagalbai, nenoras spręsti problemas, netikėjimas pagalbos rezultatais. Mokinių adaptacijos mokykloje analizė gali padėti atsakyti į iškylančius klausimus, spręsti kai kurias problemas.

Analizuojant sunkumus mokymo ir mokymosi procese, paaiškėjo kognityvinės dezadaptacijos

priežastys:

1 pav. Mokymosi nesėkmių priežasčių nurodymo dažnis

Svarbiausios neigiamos kognityvinės adaptacijos priežastys mokinių nuomone: neturėjimas

pakankamų gebėjimų, per sunkios ir nepakankamai gerai išaiškinamos užduotys. Šios priežastys gali būti susiję su žemu savęs vertinimu, nepasitikėjimu savo jėgomis, kas, beje, būdinga SUP moksleiviams, veiklos strategijų trūkumu, pedagogų didaktinių žinių trūkumu ar kt. klaidomis, tėvų nesidomėjimu mokymosi procesu. Dažnai pasitaikanti nesėkmių priežastis yra „išmoktas bejėgiškumas“, kai sakoma: man vis tiek nieko neišeis, aš negaliu, aš nemoku.

Apklausos rezultatai rodo, kad nemaža dalis SUP mokinių blogai jaučiasi mokykloje, iš jų tyčiojasi, jų

nemėgsta, mokytojai barasi.

2pav. Emocinės dezadaptacijos priežasčių nurodymo dažnis

Nors blogai jaučiasi tik trečdalis visų apklaustųjų mokinių, tai yra rimtas signalas visiems ugdytojams,

nes būtina garantuoti vaiko saugumą mokykloje, ko, deja, realybėje negalima pasiekti. Be abejo, galima išvardinti daug priežasčių, kodėl taip nėra, kaltinti vieni kitus: tėvai – mokytojus, mokytojai – vaikus, specialistus ir t.t., kaip dažniausiai ir yra, tačiau tokiu keliu problemų neišspręsime. Kaip bendrauti ir bendradarbiauti tenkinant SUP poreikius iš ties yra parašyta daug darbų, (V. Gevorgianienė, S. Ališauskienė (2003), L. Miltenėnė (2004), A. Galkienė (2005), U. Karšunovė (2008)) pateiktos rekomendacijos mokytojams, tėvams ir kitiems specialistams, taigi kyla klausimai ko trūksta? Žinių, informacijos, ar yra per sunku, ar trukdo susiformavę stereotipai, kad vis tiek nieko gero neišmokysime, juo labiau remdamiesi šiuolaikinės pedagogikos tezėmis, kad mokytojas nieko ir negali išmokyti. Šios tezės pradžia lengvai įsimenama, tačiau pamirštamas tęsinys, kad galima išmokyti mokytis, būti kartu ir pasidalinti tuo, ką vertingo turime sukaupę visose asmenybės plotmėse.

Pastaruoju metu be kalbos ir komunikacijos sutrikimų daugėja moksleivių, turinčių emocijų ir elgesio

sutrikimų. Šiems vaikams nuolat iškyla elgesio problemų mokyklos bendruomenėje, jie nuolat atsiduria netinkamu laiku, netinkamoje vietoje. Konfliktuoja su pedagogais, keikiasi, naudoja fizinį smurtą, pabėga iš mokyklos, neretai ir iš namų. Šiems vaikams reikalingos ypatingai palankios ugdimosi sąlygos, nes jie ir taip jaučia didžiulį nerimą, jiems sunku adaptuotis struktūruotoje mokyklos aplinkoje, nors ji yra būtina ir neišvengiama ugdymo sąlyga.

Analizuojant apklausos duomenis išryškėjo kai kurios elgesinės dezadaptacijos priežastys:

3 pav. Elgesinės dezadaptacijos priežasčių nurodymo dažnis.

Su klasės draugais dažnai konfliktuoja ir turi kitų su elgesiu susijusių problemų mokykloje 10,4 proc.

visų 158 apklaustųjų respondentų; iš jų: kartais – 76,0 proc., dažnai – 7,1 proc., niekada – 6,5 proc.

Neigiamą adaptaciją rodo ir kiti tyrimų rezultatai, kaip antai: per mažai SUP mokinių dalyvauja užklasinėje veikloje – 48 proc., nedalyvauja – 59,2 proc. Keletas mokinių nurodė, kad norėtų mokytis kitoje mokykloje arba namuose, neturi pakankamai motyvacijos mokytis.

Praeitais metais Rokiškio rajono savivaldybės Pedagoginės psichologinės tarnybos atlikto tyrimo

duomenimis, apklausus visus rajono specialiuosius pedagogus paaiškėjo, kad mokyklų bendruomenės supranta pareigas ir dažnai imasi atsakomybės už specialiųjų poreikių mokinius, nurodė (80%) respondentų. Tai dažniausiai suvokiama kaip būtinybė, kuri skatina ieškoti konsultacijų su specialistais, ugdančiais pedagogais, siekti visų ugdymo proceso dalyvių bendradarbiavimo, domėjimosi rezultatais.

Pagal galimybes mokyklose yra teikiama pagalba, aptariamos iškilusios problemos, ieškoma

problemos sprendimo būdų. Mokyklų administracija stengiasi, kad specialiųjų poreikių vaikai gautų savalaikę ir reikalingą specialiąją pagalbą, apie tai nuolat primenama ugdantiems pedagogams, daug dirbama vaikų tolerancijos klausimais. Respondentai pažymėjo, kad gerai adaptuojasi tie mokiniai, kurie dalyvauja užklasinėje veikloje ( 53,3%), be pateisinamų priežasčių tik kartais praleidžia pamokas (80%), linkę pasitikėti savo jėgomis, stengiasi keisti situaciją (80%) .

Respondentų nuomone (53,3%) specialiųjų poreikių mokiniui sunku prisitaikyti mokykloje, nes

sudėtingos programos, stipriai išreikšta vertinamoji sistema, todėl kolegijos studentai mokomi lankstumo, gebėjimo priderinti vertinimo sistemą prie mokinio gebėjimų. Siekiama, kad studentas įsisąmonintų pagrindinius darbo su specialių poreikių vaikais principus – normalumas, požiūris, mokymas, vertinimas, formuojamos pozityvios nuostatos.

Tik dalis respondentų (20%) pažymėjo, kad mokytojai – praktikai ne visada supranta ir taiko įvairius

metodus, kurie atitiktų vaiko poreikius, jiems vis dar trūksta metodinių žinių, patarimų. Daliai specialiųjų poreikių mokinių kyla problemų prisitaikant mokykloje ir dėl pedagogų klaidų (13,3%).

Specialieji pedagogai nurodo, kad neigiamą adaptaciją įtakoja tai, jog specialiųjų poreikių mokinys

dažnai pasižymi neturėjimu mokymosi sistemos (80%), dažnai turi dėmesio problemų(73,3%), mokymosi procese pasižymi epizodinėmis bendrųjų dalykų žiniomis(66,7%), neturi (20%), arba turi menkas (73,3%) nuostatas profesijos pasirinkimo klausimais.

Mokymosi sistemos neturėjimas grindžiamas tuo, kad vaikas nesuvokia savęs, kaip asmenybės, nemato

savęs ateityje ir viską daro pagal nurodymus, ne visada geba pasinaudoti kitų pagalba, o ir pagalba nėra pilnavertė, dažnai trūksta specialistų, mokytojų pagalbininkų ir pan. Kartais neturi motyvacijos mokytis sistemingai dėl išankstinio nusiteikimo mažiau pasiekti.

Menkas gebėjimas numatyti savo ateitį nesuteikia tvirtų nuostatų profesijos pasirinkimo klausimais.

Dalis specialiųjų poreikių mokinių turi problemų prisitaikyti mokykloje ir dėl nepalankių auklėjimo sąlygų šeimoje (40%), dėl fizinių defektų, sensorinių sistemų pažeidimų ir kitų. sveikatos problemų (26,7%).

Klysta visi, taip pat ir mokytojas. Ne visi pedagogai žiūri į vaiką, kaip į individualybę, asmenybę,

kartais netenka kantrybės, kelia per didelius reikalavimus ir nesulaukia rezultato, atitinkančio įdėtas pastangas.

Kartais stokojama dėmesio namuose, stinga bendravimo įgūdžių, pasitaiko, kad tėvai reikalauja

daugiau, nei vaikas gali arba visai neprisideda prie vaiko ugdymo. Sunkumai patiriami dėl socialinės deprivacijos. Dažniau tai atsitinka vaikams iš socialinės rizikos šeimų, namų problemos vaiką slegia ir mokykloje. Higieninio, moralinio, estetinio auklėjimo stoka, neretai gniuždo vaiką.

Siekiant parengti kompetentingą mokytoją darbui su specialių poreikių mokiniu, Panevėžio kolegijos

Rokiškio filiale yra dėstoma Anomalios raidos psichologija (Specialioji pedagogika). Studentas be teorinių žinių, mokomas atlikti konkrečias praktines užduotis, t.y. užpildyti anketą apie mokinį, nustatyti specialiųjų poreikių lygį, parengti modifikuotą programą, atlikti konkrečios situacijos analizę, aprašyti dažniausiai pasitaikančias mokymosi negales ( pagal studijų programas) kalbų ar muzikos pamokoje. Daug kas linkę manyti, kad muzikos mokytojui šis klausimas nėra aktualus, nes muzikos dalyko programa retai kada modifikuojama, tačiau tai netiesa. Emocijų ir elgesio sutrikimų turintys vaikai labai dažnai atsiskleidžia, ir ne tik gerąja prasme, būtent per muzikos, dailės ar fizinio pamokas, tada mokytojui iškyla klausimas, o kaip aš turėčiau elgtis, kokius metodus ar veiklos strategijas taikyti, kaip išlaikyti pedagoginę sąveiką, atrasti tinkamą bendravimo lygmenį?

Vienas iš svarbiausių veiksnių, pasak Stefanijos Ališauskienės, tenkinant specialiuosius ugdymo

poreikius yra mokyklos, šeimos ir mokinio bendradarbiavimas, kurio taip pat reikia nuolat mokytis, ieškant tinkamiausių ir prieinamiausių būdų. Neabejotinai svarbi teorijos ir praktikos sintezė. Tačiau mokytojas, kaip asmenybė ir pedagogas, turi daug galimybių daryti didžiulį ugdomąjį poveikį mokinio asmenybės sklaidai, jo mokymosi motyvacijai, savęs realizacijai ir saviraiškai.

Tyrimo išvados:

Pagrindinės kognityvinės dezadaptacijos priežastys: žemas SUP turinčių mokinių savęs vertinimas,

per sunkios mokymosi užduotys, mokytojų didaktikos klaidos.

Emocinės dezadaptacijos priežastys: klasės draugų atstūmimas, bendraamžių patyčios, mokytojų

baimė, nenoras mokytis.

Elgesinės dezadaptacijos priežastys: dažni konfliktai su bendraamžiais, atsiribojimas nuo mokyklos

gyvenimo, nedalyvavimas užklasinėje veikloje, nepakankama mokymosi motyvacija.

Pozityvią adaptaciją lemiantys veiksniai: gera emocinė atmosfera mokykloje, pasitikėjimas savo

jėgomis, gebėjimas priimti teikiamą specialiąją pagalba, dalyvavimas užklasinėje veikloje.

Pedagogų rengimo procese reikia stiprinti nepakankamas kompetencijas, reikalingas darbui su

specialių poreikių mokiniais, remiantis konceptualiomis žiniomis, teikti daugiau procedūrinių ir praktinių žinių, ieškoti naujų pedagoginės sąveikos būdų, sąlygojančių efektyvesnę mokyklinę adaptaciją.

–

LITERATŪRA

1. ALIŠAUSKIENĖ, Stefanija. MILTENIENĖ, Lina. Bendravimas tenkinant specialiuosius ugdymo poreikius, ŠU, 2004. ISBN 9986-38-545-8, p. 71-91.

2. ARMANAVIČIŪTĖ, Vanda. Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda. Vilnius, 2005. ISBN 9955-16-006-3, p. 35-38

3. BUTKIENĖ, Giedrė. KEPALAITĖ, Albina. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, 1996.

4. GAGE, N.L., BERLINER, D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1994, p. 10

5. GEOF, Petty. Šiuolaikinis mokymas. Praktinis vadovas. Vilnius, 2007. ISBN 9986-16-475-3, p. 623-640

6. KARŠUNOVĖ, Ugnė. Bendradarbiavimo galimybės mokykloje teikiant psichologinę pedagoginę pagalbą mokiniams. Vilnius, 2008, p. 13-37

7. Specialiojo ugdymo pagrindai. Vadovėlis edukologijos specialybės studentams. ŠU, 2003. ISBN 9986-38-423-0, p. 40-46

8. RADZEVIČIENĖ, Liuda. Vaikų turinčių specialiųjų poreikių, psichosocialinė raida. ŠU, 2003. ISBN 9986-38-389-7, p. 50-68.

9. RUŠKUS, Jonas. Specialiojo pedagogo socialinių nuostatų, pedagoginės sąveikos ir socializacijos ryšys. Daktaro disertacijos santrauka. Prieiga per internetą :http://www.socialiniaityrimai.lt